Gintautas Velykis: Gal net ir kūrėju savęs negaliu vadinti, gal valytojas labiau tiktų?

Pristatome žymų menininką, muzikantą bei nepaprastai įdomią asmenybę Gintautą Velykį. Viešėjome jaukioje darbo studijoje, kurią menininkas įsirengė „Fluxus ministerijos“ patalpose. Maloni atmosfera, šiltas dialogas ir žavintis atvirumas vyravo visą, nors ir trumpai (iki valandos), trukusį interviu.

Didžiulis savadarbis menininko naudojamas optinis vaizdo formavimo aparatas pokalbio metu dirbo – perkelinėjo skaitmeninį vaizdą ant popieriaus paviršiaus. Preciziškas kūrimo procesas prikausto dėmesį ir priverčia stebėtis galutiniu, ant popieriaus gautu vaizdu. Būtent šia technika buvo sukurti „Palemono parafrazės“ parodos, kuri buvo eksponuojama birželio 1-18 dienomis „Fluxus ministerijoje“, kūriniai.

G. Velykis mielai atsakė į visus mums kilusius klausimus ir taip leido geriau suprasti jo kūrybą, požiūrį į meną, bei tolimesnius su savo kūryba susijusius planus.

Interviu

Žinome, kad esate surengę daugiau nei 20 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Naujausia Jūsų paroda „Palemono parafrazės“ yra tarsi istorinės tematikos pasakojimas, kuriame nagrinėjamos Lietuvos valstybės gimimo ištakos bei senieji metraščiai. Jūs žvelgiate į istoriją per savą prizmę, ją interpretuojate ir kitose savo kūrinių serijose: „@liustracijos – tarp karų ir menų“ (Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirta paroda), „Akmenų tinklas” (ang. „Network of stones“ – vaizduojami senųjų Kauno pastatų fragmentai).

Kodėl Jus taip domina istorinė tematika?

Dabar pradėjo dominti. Na, nors domino ir anksčiau, bet vėliau mane pradėjo neraminti dabartinio meno postmodernizmas, minimalizmas. Toks baltų sienų sindromas. Užtenka baltos sienos, ant kurios padedi tašką, o jau sakoma, kad ten visos socialinės problemos gvildenamos. Čia toks „pritempimas“, mano manymu.

Aš buvau abstrakcionistas. Labiau klasikinio tipo, bet metai matyt padarė savo. Norisi kažko giliau, kyla klausimai – kas esi, kodėl esi? Kodėl čia, Lietuvoje, o ne kitur išvažiavęs?

Ir aplamai, gyvenu Kaune, vaikštau po Žaliakalnį – juk tai toks gražus kalnas, šlaitai. Pagalvoju, o jeigu bučiau buvęs kunigaikštis? Tikrai būčiau pastatęs pilį vienoje ar kitoje vietoje. Kodėl jos nėra? Negi nebuvo žmonių? Yra kažkokios pilelės, kurios atsirado 12a., o pirmą kartą paminėtos buvo kryžiuočių metraščiuose, tik tada, kai jas sugriovė. Tai reiškia, kad jos jau seniau ten stovėjo, gal net jau porą šimtų metų. Tai Kaunas įkurtas kada? Negi tada, kada buvo parašyta apie pilies sugriovimą?

Taip ir pradėjau domėtis istorija ir kurti. Manau nėra jokio identifikavimo ar sukurto įvaizdžio, pavyzdžiui, apie legendinį Palemoną.

Jau turbūt ir atsakėte į antrą paruoštą klausimą, kodėl būtent Lietuvos istorija Jus domina. Galima teigti, jog jaučiate dėmesio trūkumą mūsų pamirštajai istorijai, nostalgiją, norite užpildyti jos spragas?

Taip. Jaučiu trūkumą. Absurdas, kad minėjome Lietuvos tūkstantmetį. Čia jau yra baliaus istorija.

Kuo Jums įdomūs būtent šie istoriniai etapai? Kodėl nesigilinote į naujųjų laikų istorijos problematiką?

Tai problemos yra, bet jos yra amžinos. Jos buvo ir dabar, ir prieš šimtą metų. Kaip žmogus atsirado,su juo atsirado ir problemos.

Tėvų-vaikų tarpusavio santykių nesutarimai, kai vaikai bėga iš namų. Anksčiau jiems reikalavimai buvo kiti. Vyriausias sūnus paveldi viską ir padeda ūkiui. O dabar tėvus vaikai palieka ir išvažiuoja. Bet problemos visgi buvo tos pačios. Myli-nemyli.

Kuri Jūsų paroda Jums artimiausia?

Jos dar nepadariau. Bet ruošiuosi. 

Jūs dirbate tapybos, kompiuterinės grafikos technikomis. Tačiau sukūrėte ir savitą, originalią techniką, kurią sudaro sukonstruotas optinis vaizdo formavimo instrumentas, veikiantis panašiai kaip faksas. Kas Jus pastūmėjo nebūti vien kūrėju, bet būti ir išradėju?

Nežinau, dėl genų negaliu pasakyti, kad kažkas garsėtų šioje srityje. Bet brolis buvo nukrypęs į radioelektroniką, o aš lankiau dailę. Jis konstravo kartingus, gitaras. Fotografija užsiiminėjo, padarė pirmuosius sintezatorius. Paskui šiek tiek apsikeitėm, kai buvo įkurta reklamos firma. Pradėjau dirbti su kompiuteriais.

Tai buvo pirmoji Kaune kompiuterinės grafikos įmonė. Susipažinau su kompiuterine technika, spausdintuvais. Visą laiką leisdavau nagrinėdamas juos. Tos mechanikos tikrai ten ne tiek daug.

Tad ši idėja kirbėjo kirbėjo, o kai atsirado tinkamas momentas – tai įvyko.

Jūs klausimus sugebate atsakyti mums net nespėjus jų užduoti. Tačiau gal galėtumėte papildyti ir šiek tiek papasakoti, kaip ir kodėl kilo ši idėja.

Iš kitos pusės galiu papildyti – juk yra gerų spausdintuvų. Nors turiu ne patį didžiausią (A1 spalvoto formato), bet jo nenaudoju šiam darbui. Jeigu reikia nuotraukos, aš nueinu ir ją atsispausdinu. Bet ne tame reikalas, kad norėčiau padaryti tobulą darbą, kaip kokią nuotrauką. Kūrimas su šiuo aparatu – tai rankų darbas. Tai kaip įrankis, kur galima dažą koreguoti, visaip valdyti. Tarsi parkeris. Juk jis pats nerašo, jam reikia rankos.

Taigi minėjome, kad esate tapytojas, kompiuterinės grafikos kūrėjas, reklamos specialistas, išradėjas, bet taip pat į rankas mėgstate paimti gitarą. Jūs improvizuojate elektrine gitara, kuriate panašią į psichodelinę muziką. Nuo ko prasidėjo Jūsų muzikinis kelias?

Dvi šios mūzos visą laiką buvo šalia manęs. Kartais nežinodavau, kurios labiau man norisi. Dažniausiai porą savaičių vien tik groju, nes jeigu tapau, tai jau susimaišau dažus, pasiruošiu ir pradedu – tada porą savaičių nieko nebegaliu daryti. Nes įdirbis jau yra, esu „įsivažiavęs“.

Improvizacijai reikia įkvėpimo, dvasinio pastūmėjimo. Tam reikia pirštus pratreniruoti. Savaitę laiko, kai jau norisi pradėti, net pirštai pradeda kutentis. Pradedi pratimus, užsiaugini nagus. Groji, padarai įrašą, tačiau laidus kiekvieną kartą susijungi vis kitaip. Pasidarai tokią sistemą, kuria tau patogu groti. Kitą kartą jau būni pamiršęs, kaip buvai sujungęs ir antrą kartą to pačio neįvykdysi. Todėl aš ir neturiu tokių kūrinių, kuriuos sugroji kartą ir po to visiems gali šimtą kartų groti. Jei neįsirašiau – ate!

Suprantu, kad muzika Jums yra labai svarbus dalykas. Bet visgi koks yra santykis šių menų? Ar muzika Jums padeda kurti vaizduojamuosius menus, ar menai padeda muzikuoti?

Tai praktiškai gal tas pats. Tik čia su dažais dirbi, kitur su garsais. Ne viską galiu perteikti, nes neturiu tinkamo įdirbio, žinių, kad galėčiau perteikti viską kaip norėčiau. Ribotas žmogus. Bet darau tą, ką tuo metu noriu ir galiu.

Kartais darau tai, ką reikia padaryti. Bet tai jau ne tas..

Tradicinio darbo vizualizacija atliekate netradicinėmis priemonėmis. Kodėl Jūsų idėjos reikalauja tam tikrų specialių priemonių? Kodėl?

Čia geras klausimas. Na, yra du vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Kartais būna įdomu krapštytis prie darbo, bet tas krapštymasis veda kažkur. Nėra taip, kad imsiu dabar ir kursiu. Anksčiau buvo taip – balta drobė ir pradedu. O žiūriu, kad man to nebe užtenka. Ne gana vien emocijos. Su amžiumi tie būdai nelabai veikia, norisi išreikšti patirtį, mintį. Emocijas išreiškiu muzika. Bet vėlgi, technologijos kartais tai apriboja. Vieną kartą emociškai gali perteikti tai, ką nori, bet technologijos užkerta kelią. Kitą kartą man gali pritrūkti emocijos.

Taigi Mokėtės Naujalio meno mokykloje, Klaipėdoje studijavote vizualinės informacijos katedroje. Įdomu suprasti, kada ir kaip įvyko lūžis, lėmęs Jūsų kūrybos kaitą nuo tradicinio meno realizavimo iki naujųjų medijų?

Kiek iškapstėte Jūs! Nepasakyčiau, kad aš esu įvaldęs naujųjų medijų meną. Dariau bandymus, nežinau ar kas gavosi. Nežinau ar reikia taip skirstyti. Menas nebūtinai turi būti dailus. Bet ar visada turi buti socialus?

Ar turėjo tam įtakos didesnės galimybės užsidirbti bei platesnės perspektyvos reklamos srityje?

Dirbau reklamos srityje amerikiečių, danų, švedų firmose. Bet man norėjosi kažko kito.

Negalima teigti, kad link šios krypties pasukote dėl didesnių perspektyvų?

Ne, ne. Aš ir taip visą laiką dirbau reklamos srityje, bet dar kompiuterių nebuvo. Kauno kinuose rankomis kūriau reklaminius plakatus. Tad reklamoje visada sukausi.

Sintetinate šiuolaikinius menus ir tradicinę dailę. Tad ar tiesa, jog kūrinyje Jums svarbiausia intriga?

Ne. Intriga nebūtina. Aš nesu toks, kuriam kas gražu – tas gerai, bet kodėl būtent jeigu rožė – tai sentimentalu, ir banalu? Tai juk be galo gražu.

Kokios meno srovės įtakojo Jūsų kūrybos bruožų susiformavimą? Kuo žavėjotės savo mokslo metais?

Vincent’u Van Gogh’u.. Pastozine tapyba. Matomu tapybos reljefiškumu. Dadaizmas domino. Siurrealizmas neužkabino.

Bet ekspresyvioji tapyba nelabai mane traukė. Lietuviškas Samuolio tipo koloritas nepatiko. Nesižavėjau tuo laisvumu. Norėjosi konkretizavimo.

Aš dirbau priešinga tvarka, ne metodiškai. Iš pradžių padarydavau chaosą, kad neliktų baltų vietų. Yra geras pasakymas – kiekviename akmenyje yra skulptūra. Belieka nuimti bereikalingą akmenį. Jau viskas yra sukurta, visos mintys realizuotos. Tik reikia išvalyti viską po chaoso. Gal net ir kūrėju savęs negaliu vadinti, gal valytojas labiau tiktų ? Nuvalau tai, kas nereikalinga. Žymus kino kūrėjas yra pasakęs , kad viskas, kas yra sukurta: visi filmai, nuo siaubo iki futurizmo – tai yra realu. Žmogus negali sukuti to,ko nėra. Jeigu jis sumąsto kažką, tai yra realu. Tik pažinimas visų skiriasi. Visos tos “baisos-pabaisos” egzistuoja, tik vizualizacija žmonių skirtinga.

Ką įvardintumėte kaip savo pirmąjį įkvėpėją kurti?

Mano dėdė buvo dailininkas. Mama liaudies menininkė. Jie turėjo ta potraukį, bet dirbo visai kitą darbą, nesusijusį su menu. Mama susirgo, nebegalėjo dirbti. Teko galvoti metodikų, kurios padėtų po insulto ją grąžinti į normalų gyvenimą. Palengva daviau jai priemones. Po poros metų ji tapo liaudies menininke. Likimas toks. Po parodos atidarymo ta pačią naktį išvežėme ją į ligoninę. Staiga progresavo liga.

Tik įvyko finalas, tikslas pasiektas, žmogus džiaugiasi ir tai įvyksta. Gyvenimas toks trapus ir liaunas. Bet tikslas visada turi būti.

Jau daugelį metų kuriate, esate žinomas Lietuvos ir užsienio žiūrovui, rengiate parodas ir dalyvaujate įvairiuose menininku susitikimuose. Kodėl nepriklausote Lietuvos menininkų sąjungai?

Mane jau senais laikais paveikslų galerija išmetė su trenksmais.

“Kad jis daugiau nebūtų pas mus!”

Atrodo kažkas laikui bėgant turėtų pasikeisti, bet ne. Ir daugelį metų man tarsi raudona juosta užbraukta.

“Nepriimti!”

Niekada negalėjau su oficialiomis sąjungomis dirbti, o po to ir noro nebebuvo. Išvadino mane pamėgdžiotoju, prisižiūrėjusiu žurnalų. Išmetė ir tapau nepageidaujamas Lietuvos kultūros srityse.

Kokie Jūsų tolimesni planai, susiję su kūryba? Ties kokiu projektu šiuo metu dirbate?

Informacijos kaupimas. Yra sumanymų, bet negaliu sakyti. Dar galvoju gilintis į internetines medijos sritis, virtualius grojimo portalus. Bet kas iš to? Po mėnesio atsiras naujesnės ir geresnės technologijos. Šiuo metu, jei ką sugalvoji, reikia ir daryt. Bet trūksta stimulo.

Esate vienas iš daugelio “Fluxus ministerijos” projekto narių. Prisijungėte prie gausios menininkų kompanijos ir įkūrėte dirbtuvę šiose patalpose. Kodėl susidomėjote šiuo projektu ir kas pastūmėjo jame dalyvauti?

Fluxus visą laiką mane domino, nors nesu aš “fluxistas”. Tie multimedijiniai projektai įdomūs kaip saviraiška. Visi čia radome bendrą kalbą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *